RIEŠINIŲ LOBIS - pagrindinis prizas

Nykstant etninės kultūros reliktams dalis riešinių negrįžtamai išnyko, kitos pateko į muziejus, tapo etnokultūros paveldo dalimi.

Šiuo metu riešinės – reiškinys, grįžęs į aprangos stilių. Po daugiau nei šimto metų užmaršties, jos vėl naujai atgimusios.

Pagrindinis prizas - riešinių lobis

Vilniaus miesto folkloro ansamblio "Virvytė" nariai kasmetinėse vasaros stovyklose mokosi ne tik tradicinių šokių, dainų ir muzikavimo subtilybių, bet ir tradicinių amatų. Megzti riešines iš tiesų yra paprasta ir malonu, tik reikia truputį kantrybės.

Artimiausiu metu čia galėsite išvysti riešines, kurias lobyje suras žaidimo nugalėtojai!

Trumpai apie riešines

Riešinės - tautinio kostiumo detalė

Etnografų turimomis žiniomis XIX pab. – XX a. pirmoje pusėje vyrų ir moterų nešiotos vilnonės riešinės – tai 7 – 12 cm ilgio rankovėlės, užsimaunamos ant rankų riešų žiemą arba rudenį, mezgamos virbalais, rečiau vąšeliu.

Riešinės buvo kasdieninės ir išeiginės, skirtos pasipuošti einant į bažnyčią ar į turgų. Kasdieninės – tai paprastos ir, dažniausiai, vienspalvės, mezgamos iš įvairių siūlų likučių, arba sudalintos skersais ar išilgais dryžiais. Mezginys turėjo būti standus, prigludęs prie riešo.

Visai kitokios šventėms, išeigai skirtos riešinės: jos buvo mezgamos ir kokybiškesnių plonesnių siūlų, papuoštos raštais, karoliukais. Jie sudarydavo įmantriausius ornamentus. Pačios puošniausios buvo mezgamos plokščiuoju mezgimu skersai riešo, dažniausia ripsu (abiejose mezginio pusėse mezgamos visos gerosios akys).

Kiekviename Lietuvos krašte riešinės buvo mezgamos skirtingos, pavyzdžiui: Aukštaitijoje - dažniausiai vienspalvės, mezgamos stulpeliu. Šventadieninės būdavo papuošiamos įmegztų baltų karoliukų raštais. Dzūkių riešinės - gana spalvingos ir puošnios, dažnai viršutinė dalis apnerta kitos spalvos siūlais arba karoliukais. Į išeigines riešines buvo įmezgami gelsvų arba baltų karoliukų raštai. Žemaičių kasdieninės - paprastos, o šventadieninės - ryškesnių spalvų, su baltais karoliukais. Žemaitijai būdingos dviejų spalvų, išilgai arba skersai dryžuotos. Dažniausiai bordinės, žalios, raudonos, juodos spalvos. Etnologų teigimu, žemaitiškos riešinės visada išsiskyrė ne tik sodrių spalvų deriniais, bet ir raštų gausa bei įvairove. Klaipėdos krašte labiausiai mėgtos skersadryžės, įvairių spalvų arba vienspalvės, su karoliukais. Visuomet buvo svarbus mezgėjų racionalumas ir kūrybiškumas, sugebėjimas detales jungti į vieningą ir menišką visumą.

Riešinės - tikri miniatiūriniai meno kūriniai, jų raštai – tradiciniai. Riešinėse naudojami būdingi Lietuvos krašto etnokultūrai ornamentai: geometriniai - trikampėliai, rombai, stilizuoti augaliniai motyvai: šakelės, pumpurai ir dangaus kūnų, pvz.: Saulės – tai kryžiaus formos elementas. Kaip rašė M. Gimbutienė: „Gyvybės jėgą išreiškia visi apskritimo formos ženklai, augalų simboliai, gyvulių, nes jų paskirtis – kovoti ir įveikti mirtį bei visokeriopą blogį.“