Skiriama visiems besidomintiems ir norintiems paklausyti ar išmokti advento ir Kalėdų dainų.
Advento ir Kalėdų dainos stiliaus ir temos požiūriu sudaro gana vientisą klodą, tačiau išsiskiria grupė dainų, kurios skambėjo tik per Kalėdų šventes ir tarpušvenčiu, nuo Kalėdų iki Trijų karalių. Tai yra vadinamosios kalėdotojų dainos.
KAS YRA KALĖDOTOJAI?
Kalėdotojai – tai grupė žmonių, ėjusių nuo namų prie namų ir giesmėmis sveikinusių jų šeimininkus. Kalėdotojų dainos išskiriamos ir šioje kompaktinėje plokštelėje (II KP 12–30).
Vienos seniausių ir savičiausių kalėdotojų giesmių, prisodrintų itin raiškių fantastinių, mitologinių vaizdinių, yra Vidury laukų grūšełė auga, Atłėkė alnis devyniaragis, Vai atabėga baikštus alnelis, Oi ir atłėkė baikščioji alnė, Kalėdų rytų rožė pražydo, Kalėdų rytų saułė pražydo, Ažu marių marių ažarai šalo (II KP 13–18).
Grūšelės giesmėse vaizduojama, kad tamsos laikas baigėsi, kibirkštis įžiebia ugnį ir mūsų pasaulis prasideda, metai atsikuria iš naujo. Įvaizdžių mitiškumu, vaizdingumu ne mažiau turtingos Elnelio giesmės, kuriose plėtojamas pasakojimas apie pasaulio atsikūrimo vaizdus – atbėgantis elnias daugelio tautų siejamas su pasaulio medžiu ir visatos sandara, taip pat laikomas saulės provaizdžiu. Ragai – jos spinduliai, juolab ant jų deganti ugnis, kalantys kalviai atspindi mitinius saulės sugrįžimo motyvus.
Šioje publikacijoje įrašyta rekonstruota giesmė Oi ir atłėkė baikščioji alnė (II KP 15). Anot dainų apie elnę devyniaragę tyrinėtojos Aldonos Ragevičienės, gruodžio mėnesį raguotos buvo tik vaikingos šiaurės elnės patelės – moteriškos lyties simbolis ir ši giesmė skirta pramotei, šeiminikei, o elnių patinai gruodžio pabaigoje – beragiai.
Kai kurių giesmių žodinė ir muzikinė sandara išsaugo seniausio, šimtmečius ar net tūkstantmečius gyvuojančio apeiginio kalėdinių dainų klodo ypatybes, o priegiesmio kalėda kartojimas – tarsi kiekvieno nuosekliai vardijamo veiksmo įtvirtinimas. Būtent šios dainos interpretuojamos kaip lietuviškojo pasaulio sukūrimo mito aidas.
PER KALĖDAS PRANAŠAUJA ŽINIĄ APIE GRĮŽTANČIĄ SAULĘ VILKAI, MEŠKOS, OŽIAI, GERVĖS, ARKLIAI
Įdomu ir tai, kad Grūšelę ir Elnią giedodavo būtent kalėdotojai, skelbdami žinią apie tai, kad saulė ir šviesa atsisuka į žemę. Šią žinią skelbti tegali žinantys, galintys nuspėti ateitį ir atminti praeitį – tie, kurie patys yra ne šios pasaulio pusės atstovai, o amžinojo gyvenimo, dausų, dievų, protėvių pasiuntiniai. Šiandien tegalim bandyti įsivaizduoti, kaip nekasdieniškai atrodė tos būtybės: įsivilkusios į išvirkščius kailinius, imituojančios gyvūnus – vilkus, meškas, ožius, gerves, arklius, o tikriau – jais laikytus protėvius ar žmogiško pavidalo kaukėtus „svetimuosius“, „svečius“. Vėlesniais laikais, XIX– XX a. pradžioje, kai šios tradicijos buvo užrašomos, tokie persirengėliai vadinti berneliais, piemenėliais, avinėliais, čigonais, jie linksmindavo žmones šokdami, dainuodami, pokštaudami, krėsdami eibes. Kaip anksčiau galėjo vykti senovinė lankymo apeiga, tegalime numanyti.
Ši dviguba kompaktinė plokštelė yra žaidimo #ETNOprotmūšis prizas! Šį prizą įsteigia mūsų draugas ir rėmėjas Lietuvos nacionalinis kultūros centras.
Sudarytoja Jūratė Šemetaitė Garso režisierius Justinas Raudonis Dailininkė Audronė Lasinskienė Redaktorė Renata Radavičiūtė
Commentaires